Laikas lekia taip nenumaldomai... viskas sukasi reaktyviniu greičiu...bet..ar mes spėjame kartu su juo?  Ar spėjame ir randame laiko sustoti nors minutei ir pasidžiaugti būtent šia akimirka? Ar pastebime sužeistą širdį, praeivių skausmo pilnas akis, nuskriaustą bejėgį vaiką ar gyvūną? Ar mes atkreipiame dėmesį į malonias smulkmenas,kurios supa mus kiekvieną dieną? Į mus ryte pažadinantį šviečiantį saulėtekį, į rytinius paukščių čiulbėjimus, į praeivio šypsnį, į saulėlydį,kuris nudažo dangų nuostabiomis,akį gėrėtis verčiančiomis spalvomis? Mes bandome spėti su laiku. Kai kas netgi bando jį pralenkti. Tačiau.. ar verta? Ar verta bandyti padaryti tai kas neįmanoma ir už tai paaukoti mūsų gyvenimą džiuginančias smulkmenas, kurių per savo " bandymą " mes netgi nepastebime...Ar verta.